See other templatesSee other templates

Analizės

MDPS atstovas dalyvavo stebėtojo teisėmis atrankoje į Muitinės departamento Imuniteto tarnybos vyriausiojo tyrėjo (A lygis, 12 kategorija) pareigoms užimti. Įspūdį ir dirvą pamąstymams paliko komisijos narių vienas iš klausimų pretendentui: ,,Ar nebūtų sudėtinga atlaikyti neigiamą pareigūnų požiūrį?“. Jei toks klausimas iškyla, vadinasi konstatuojama, kad taip yra. Įdomu, ar kam nors iš vadovybės kyla klausimas, o kodėl taip yra?

MD vadovybės ramybė ir savimi pasitikinčios šypsenos, perša išvadą, jog neigiamas pareigūnų požiūris į Imuniteto tarnybą yra tam tikra prasme ,,GARBĖ“ ir pasididžiavimas tai tarnybai.

Grįžkime prie tikslo. Neabejotina, kad kiekvieno muitinės pareigūno tikslas- dorai ir sąžiningai dirbti Lietuvos valstybei ir nė kiek neabejojame, kad taip ir yra. Imuniteto tarnybos tikslas irgi turėtų būti dorai ir sąžiningai dirbanti Lietuvos muitinė. Jei visų tikslas vienas, kodėl gi yra priešprieša tarp Lietuvos muitinės pareigūnų ir Imuniteto tarnybos? Kodėl muitinės pareigūnai suskirstyti į ,,Mes“ ir ,,Jie“, suprask postų pareigūnai? Manyčiau, tai dar ankstesnio MD vadovo suformuoto požiūrio tąsa: ,,antrankių visiems užteks...“, o taip pat ir priemonės, kurias ši tarnyba naudoja lyg dirbtų su recidyvistais... O gal yra kitos priežastys? Tačiau vadovų pasididžiavimas tuo, kad į Imuniteto tarnybą postų pareigūnai žiūri neigiamai, kelia didelį nerimą. Baugu, bet tai labai primena vieną vaizdelį matytą televizijos ekrane apie Islamo teroristus- savimi pasitikintis žavus jaunuolis vienoje rankoje laikydamas automatą, o kitos rankos du pirštus iškėlęs "V" raidės forma, taria: ,,mes sunaikinsime visus netikėlius“. Jie irgi žino, kad jų bijo visas pasaulis ir tai juos tik pastiprina. O gal mes, Lietuvos muitinės pareigūnai, į Imuniteto tarnybos pareigūnus pradėkime žiūrėti su MEILE, su užuojauta ir su gailesčiu, gal tuomet jie supras, kad už gerus darbus (juk jie dirba gerus darbus?) žmogus turi būti paprasčiausiai gerbiamas?

„Seimas pritarė ilgalaikio darbo užmokesčio fondo steigimui. Dabar, darbdaviai, atleisdami darbuotoją, privalės sumokėti tik 1 atlyginimo dydžio išmoką-kompensaciją. Už pakankamą stažą, darbuotojas dar galės gauti papildomą išmoką iš naujai steigiamo fondo, tačiau ji bus ribojama – didesnį atlyginimą gaudavę iš darbo atleisti darbuotojai gaus mažesnę išmoką, nepriklausomai nuo jų anksčiau gaunamo atlyginimo“.

Svarstydamas naujojo Darbo kodekso siūlymus, kuriais, akivaizdu, siekiama tik pagerinti būtį verslui, Seimas atrado dar vieną motyvą sukurti eilinę biurokratinę įstaigą. Tiesiog šachmatų didmeistrio vertas ėjimas.

Tai yra, tas išeitines kompensacijas, kurias iki šiol mokėjo darbdaviai tiesiogiai atleidžiamiems darbuotojams, – Seimas nutarė pervesti dalimis į savo kuriamą „Ilgalaikio darbo užmokesčio fondą“, išlaikomą darbdavių įnašais, kuriuos pastarieji galės kompensuoti prailginta darbo savaite. Seimas gauna pinigų – darbdaviai baudžiauninkų. Projekte tas irgi yra. Tegu ir ne taip tiesiogiai, tačiau pagal faktą.

Išmokos iš to būsimojo fondo atleistiems iš darbo darbuotojams, bus mokamos tuo atveju, jei jie per tris mėnesius po atleidimo neįsidarbintų. Projektą rengusi Ūkio ministerija siūlo, kad nuo 5 iki 10 metų išdirbęs žmogus gautų 1 mėnesio atlyginimo dydžio išmoką, 10-20 metų – 2 mėnesių išmoką, o virš 20 – trijų mėnesių išmoką. Čia reikėtų suprasti, jog iki 5 metų stažą turintis žmogus negautų visiškai nieko.

Liberalų stumiamas naujasis Darbo kodeksas palengvins darbuotojų atleidimą, sutrumpins įspėjimo terminus, sutrumpins kasmetines atostogas, numatys didesnius leistinus viršvalandžius. Kas pasiūlyta mainais? Didesnis darbo užmokestis kada nors ateityje ir daugiau darbo vietų – irgi ateityje, nors šiuo metu darbdaviai skundžiasi negalintys rasti tinkamų darbuotojų. Kaip teigia Švedijos Linköpingo universiteto profesorius emeritas Charles Woolfsonas, tokio Darbo kodekso tikslas labai paprastas – nuspręsti, kas mokės už krizes ir kas patirs visą nesaugumą.

Ch. Woolfsonas kartu su JAV Rytų Karolinos universiteto sociologijos profesoriumi Arūnu Juška išanalizavo Lietuvoje vykusią diskusiją apie darbo santykius ir padarė išvadą, kad Lietuva tapo puikia iliustracija, liudijanti, jog po pasaulį ištikusios ekonominės krizės kapitalas susidūrė su nauja problema – augimo lėtėjimu ir konkurencingumo mažėjimu. Tai reikalauja naujo darbo ir kapitalo santykio: norima padidinti ekonominį augimą, pasiekti didesnio pelno, tačiau griežtai kontroliuoti išlaidas darbuotojams ir visą riziką perkelti darbo jėgai. „Labai sunku šį Darbo kodeksą matyti kitaip nei tiesioginę paramą darbdaviams Lietuvos darbo rinkoje.“, – interviu sakė Ch. Woolfsonas.

Pagrindiniai argumentai

Dar nepublikuotame moksliniame tekste „Moralinis pokrizinio neoliberalizmo diskursas: Lietuvos Darbo kodekso reforma“ A. Juška ir Ch. Woolfsonas apžvelgė, kaip reformos šalininkai ir priešininkai argumentuoja savo poziciją. Reformos šalininkai savo nuomonę labiausiai parėmė darbo santykių liberalizavimo poreikiu, būtinybe didinti ekonomikos konkurencingumą, modernizuotis. Buvo bandoma Danijos pavyzdžiu pasitelkti „lankstaus saugumo“ (flexicurity) terminą, nors pastarasis visiškai netiko Lietuvos kontekstui.

Seime pradėtos svarstyti Darbo kodekso pataisos, keliančios nemažai aistrų tarp profsąjungų, politikų ir mokslininkų. Kaip teigė Darbo rinkos tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis, prieš pradedant svarstyti darbo santykių liberalizavimo modelį, reikėjo paraleliai vykdyti kelis ne mažiau svarbius projektus – investicijų pritraukimo aktyvinimo ir darbo apmokėjimo harmonizavimo. Tačiau to nebuvo padaryta.

Atsakydamas į klausimą, ko, pataisius Darbo kodeksą, gali tikėtis eiliniai dirbantieji, profesorius atkreipė dėmesį, kad naujas socialinis modelis ir Darbo kodekso pataisymai, anot jo, buvo orientuoti į tai, kad šalies ekonomika augtų ir susidarytų gerų darbo vietų perteklius.

Tuomet susidarytų ir sąlygos paprasčiau išeiti iš darbo arba darbdaviams atleisti savo darbuotojus. Jeigu gerų ir gerai apmokamų darbo vietų rinkoje nėra pakankamai, tuomet darbo santykių liberalizavimas eiliniams dirbantiesiems jokios naudos neduos“, – tikina B. Gruževskis.

– Taigi žmonės tiesiog būtų kur kas greičiau ir paprasčiau atleidžiami iš darbo?

– Būtent, nes gerų darbo vietų nebus arba jos nebus pasiekiamos. Todėl valdžiai pirmiausia reikėjo pasirūpinti, kad augtų investicijos gamybai arba kitoms sritims, kur būtų sukuriamos gerai apmokamos darbo vietos.

– Kaip, jūsų manymu, viskas klostysis toliau, kai jūsų paminėti svarbūs projektai nevykdomi, o Darbo kodeksas jau pradėtas Seime taisyti?

– Pataisytas Darbo kodeksas neduos tiek naudos, kiek tikėtasi, ir bus parankus tik tiems, kas turi gerai apmokamas darbo vietas. Tačiau tokių žmonių Lietuvoje yra vos 15 proc.

Įvedus eurą, daugeliui Lietuvos žmonių gyvenimas iš tiesų pablogėjo, o statistika to nerodo, nes ji naudoja netinkamus vertinimo kriterijus. Taip LRT RADIJUI teigia finansų analitikas Valdemaras Katkus. Pasak jo, Konkurencijos taryba (KT) turėtų išsiaiškinti, ar prekybos centrai nepasinaudojo euro įvedimu, norėdami gauti didesnį pelną. KT pirmininko pavaduotojas Elonas Šatas akcentuoja, kad tarybos kompetencija dėl kainų didėjimo ribota.

E. Šato teigimu, KT dirba pagal savo kompetenciją – esant įtarimams, tiria kartelius tarp įmonių, aiškinasi, ar jos nepiktnaudžiauja padėtimi, vertina ar išduoti leidimus įmonėms susijungti, prižiūri mažmeninės prekybos rinką.

„Kalbant apie galimą padidėjusių kainų reguliavimą, mūsų kompetencija ribota. Jeigu įmonės nepažeidžia konkurencijos įstatymo, erdvės veikti KT nėra“, – teigia E. Šatas.

Paklaustas, ar yra daroma pakankamai tyrimų, kad būtų išsiaiškinta, ar nepažeidžiami įstatymai, KT pirmininko pavaduotojas sako, kad tokių atvejų būna. Jis pateikia pavyzdį, kad neseniai buvo užfiksuotas pažeidimas, kai vienas duonos gaminių tiekėjas buvo sudaręs konkurenciją ribojantį susitarimą su vienu Lietuvos prekybos tinklu. Pasak E. Šato, KT nuolat vykdo mažmeninės rinkos stebėseną, o maisto prekių kainos yra viena prioritetinių sričių.

Valstybės saugumas yra Konstitucijos garantas. „Išsigimęs“ valstybės saugumas yra Konstitucijos griovėjas.

Rašyti apie Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento ataskaitą nėra jokio reikalo, nes apie ją jau prirašyta ir daug pasakyta. Geriau panagrinėti procesus ir tendencijas, kurias ji atskleidė.

VSD ataskaita atskleidė ydingą, pavojingą saugumiečių, valstybės vadovų ir LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko A.Paulausko, jau nekalbu apie buvusio šio komiteto pirmininko A.Anušausko, mąstymą ir visišką nesuvokimą, kas yra demokratija, žodžio laisvė, Konstitucija, baudžiamasis kodeksas ir itin pavojingos valstybei nusikalstamos veikos. Jie nesuvokia, kaip veikia demokratija ir kad demokratinėje šalyje vyrauja įstatymas, o ne įsakymas.

VSD ataskaita atskleidė, kad saugumiečiai savo darbe vadovaujasi ne Lietuvos Respublikos įstatymais, o velniai žino kuo. Įdomu būtų sužinoti, pagal kokius kriterijus jie nustatinėja grėsmes? Kas tuos kriterijus jiems pasako arba kur jie yra aprašyti? Ar jiems kas nors nurodo, kas yra grėsmė ir ką reikia tirti? Ar jie patys prisigalvoja? Ar viskas priklauso ir keičiasi pagal mėnulio fazę: šiandien vieni žmonės yra grėsmė, ryt – kiti? O gal vykdo privačių kompanijų, o gal net užsienio valstybių užsakymus?

Taip pat įdomu sužinoti, kaip turi mąstyti Lietuvos pilietis ir kaip jis turi elgtis, kad atitiktų TUOS saugumiečių ar jų kuratorių sugalvotus kriterijus.

VSD ataskaita atskleidė, kad Lietuvos kontržvalgyba yra sunaikinta ir sunaikinta galutinai. Anksčiau galvojau, kad ji dalinai sugriauta ir sugriauta iš kvailumo bei kompetencijos stokos, dabar vis labiau linkstu į įsitikinimą, kad ji sunaikinta sąmoningai.

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
DMC Firewall is developed by Dean Marshall Consultancy Ltd