See other templatesSee other templates

Analizės

Norėčiau pasidalinti savo pastebėjimais apie įvykusį konkursą į A9 kategorijos vyresniojo inspektoriaus pareigybes. Sveikinu "konkurso" laimėtojus, sveikinu ir visus dalyvavusius jame. Mane labiausiai nudžiugino, kad visi dalyviai puikiai išlaikė testą. Visi labai jaudinosi, tačiau pagrindinis daugumos tikslas buvo atlyginimo pasididinimas. Atlyginimą turi didinti vadovybė darbiniame procese per vertinimų sistemą, o ne organizuodama kažkokias atrakcijas. Tai buvo pasišaipymas ir iš pačių pareigūnų dalyvavusių konkurse, ir iš pareigūnų dirbančių Lietuvos muitinėje daugybę metų, bet labiausiai vadovybė pasityčiojo pati iš savęs.

Vadovybė turi puikų vertinimo mechanizmą, bet juo daugiausia naudojasi tik vertindama MD ir MKT pareigūnus. Pvz. vienas MD pareigūnas buvo vertintas 2016 m. rugsėjo mėn.– pakelta pareigybės kategorija+ suteikta aukštesnė kvalifikacinė kategorija, o šį pavasarį– vėl vertinimas ir vėl "komplektas"– aukštesnė pareigybės kategorija ir kvalifikacinė kategorija. Kodėl tai netaikoma postų pareigūnams? Yra dar viena puiki galimybė vertimo metu, jei tiesioginis vadovas įvertino tik gerai, kreiptis į komisiją ir įsivertinti save kitaip. Bet ši galimybė– Muitinės departamente piktybiškai blokuojama, kad, neva, neatsirastų daug norinčių atkreipti į save dėmesį ir būti įvertintiems vertinimo komisijos. Jei pareigos ar tu inspektorius, ar vyresnysis, ar vyriausiasis Lietuvos muitinėje reikštų tavo kompetenciją, gebėjimus ar aukštesnę padėtį įstaigos hierarchijoje, toks konkursas gal ir turėtų prasmę, tačiau to nėra. Kiek žvaigždučių beturėtum– dirbi tą patį darbą, gal išskyrus vos kelis padalinius ir tik tuomet, kai tuo metu užtenka pareigūnų atlikti darbams, tačiau tokių „švenčių“ jau nebebūna. Laimėjus "konkursą" atsiranda viena "butaforinė" žvaigždutė ant peties, padidėja atlyginimas, o darbas nepasikeičia niekuo.

Vadovybė didžiuojasi, kad nors taip pakelia pareigūnams kategorijas, bet tai tik eilinis šou. Vadovybė gali kelti pareigybės ir kvalifikacines kategorijas teisėtai, civilizuotai, bet tai nedaro. Daro tik tokiu iškreiptu būdu– per butaforinį konkursą.

Lietuvos materialios gerovės pagrindas – BVP – pasiekė tris ketvirtadalius ES vidurkio ir tokia pat dalis BVP atitenka gyventojams disponuojamų pajamų forma. Tai solidus pagrindas visų sluoksnių gerovei, jei ne – didžiulė pajamų nelygybė. Baltijos šalyse darbui tenka maža naujai sukurtos vertės dalis, Lietuvoje – apie 10 proc. punktų mažiau nei vidutiniškai ES. Per pastaruosius dešimtmečius ji augo lėčiau nei kapitalo dalis ir tai yra pagrindinė mažų algų priežastis.

Nors ir pagal oficialią statistiką Baltijos šalyse pajamų nelygybė yra tarp didžiausių, tai gana optimistinis vaizdas. Pakoregavus nelygybės rodiklius pagal Nacionalinių sąskaitų makroekonominius duomenis, nelygybė visose Baltijos šalyse ir ypač Lietuvoje yra reikšmingai didesnė. Pagrindinis nelygybės rodiklis – Gini – gali būti ne apie 35 proc., bet 40–45 proc., priklausomai nuo prielaidų, kaip pasikirsto pajamos iš savarankiško darbo ir verslo. Pastarosios oficialiuose pajamų nelygybės rodikliuose menkai atspindimos.

Pajamų nelygybės pokyčiai Baltijos šalyse procikliški, stinga fiskalinių automatinio pajamų stabilizavimo priemonių. Minimalių algų didinimo nepakanka, svarbus visas algų spektras. 20 proc. didžiausias algas uždirbančiųjų gauna apie 50 proc. visų Baltijos šalyse išmokamų algų ir ši dalis didėja. O 20 proc. mažiausiai uždirbantiesiems tenka tik apie 4–5 proc. viso algų fondo. Algų skirtumai tarp lyčių yra didžiausi Estijoje, tarp miesto ir kaimo – Lietuvoje.

Po įstojimo į ES didžiausia ekonominio augimo rezultatų dalis Baltijos šalyse atiteko turtingiausiam gyventojų sluoksniui: 15 proc. turtingiausiųjų gavo 35–40 proc. viso disponuojamų pajamų prieaugio, tuo tarpu 15 proc. neturtingiausių gyventojų – vos 4-5 proc. bendro pajamų augimo. 5 proc. skurdžiausių namų ūkių gavo tik 1 proc. visos šalies pajamų prieaugio, o 5 proc. turtingiausių – net 21 proc.

Emigracija, korupcija, skurdas, nelygybė ir kitos gyvybinės Lietuvos problemos nemaža dalimi kyla iš to paties šaltinio – prastos politikos viešųjų finansų srityje, bet tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų vyriausybės arba numarino profesionalų parengtus sprendimus savo stalčiuose, arba nemokšiškai juos iškraipė ir sužlugdė idėjas, galėjusias palengvinti daugybės žmonių gyvenimą. Darbo apmokestinimas Lietuvoje – 55 proc. nuo „algos ant popieriaus“ – yra vienas didžiausių Europoje, didžiausia valstybės išlaikymo našta užkrauta sąžiningai mokesčius mokantiems viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojams, o tuo pat metu klesti milžiniškas – apimantis apie 40 milijardų litų – „gyvulių ūkis“, kuris beveik neapmokestinamas.

Sprendimai, kurie pakeistų šią netvarią, neteisingą ir save naikinančią ne-sistemą, senai buvo padėti valdžią turintiems politikams ant lėkštutės, bet iki šiol jiems nerūpėjo – apie tai pasakoja ekonomistas dr. Raimondas Kuodis, kurį kalbiname tęsdami mokesčių reformos temą.

– Kelioms vyriausybėms Jūs patarėte, rengėte pasiūlymus dėl mokesčių pertvarkos?

– Nuo 2000-ųjų visoms, rimčiau – mažiausiai trims. Vienos daugiau domėjosi mokesčiais, kitos energetika, todėl akcentai keitėsi, bet pagrindinė problema per tą laiką išliko – ją vadinu viešųjų finansų identiteto krize. Tai daugybės išvestinių problemų, su kuriomis bandoma didvyriškai kovoti, šaltinis: emigracija, korupcija, nelygybė, skurdas ir pan. – visa tai kyla iš prastos politikos viešųjų finansų srityje. Apie tai kalbu nuo 2000-ųjų, kai pradėjau kelti problemą, kad biudžetas neatitinka šalies išsivystymo lygio, yra labai mažas, palyginti su europine praktika, panašiomis į mus šalimis, o panašesnis – ir tada, ir dabar – į NVS šalių biudžetus, kurie nėra dideli, skaičiuojant procentais nuo BVP. Bet kadangi valdžia dėl vis dar sovietinės inercijos yra apsigrobusi visas pagrindines tradicines funkcijas, kurias atlieka socialdemokratinės valstybės – tokias, kaip švietimas ar sveikatos apsauga – tai mažo biudžeto ir apsiimtų funkcijų nesuderinamumas nulėmė daugelį išvestinių negerovių.

Apie prastą Lietuvos demografinę padėtį kalbama nuolat, tačiau paskutiniai viešai paskelbti duomenys išgąsdino net ir pačius didžiausius pesimistus.

Remiantis „Eurostat“, Lietuva iki 2080 metų nyks sparčiausiai iš visų Europos Sąjungos (ES) valstybių. Jeigu šios prognozės išsipildys, tai 2080-aisiais Lietuvoje gyvens vos 1,65 mln. žmonių. Tuo tarpu 2017 metais šalyje buvo 2,85 gyventojų.

Lietuvoje gyventojų skaičius mažės gerokai greičiau ir drastiškiau nei Latvijoje. Estijoje ir daugiau nei 60 metų gyventojų bus maždaug tiek pat, kiek ir dabar – apie 1,2 mln.

Kaip portalui delfi.lt sakė ekspertai, ilgainiui Lietuvoje gyventojų skaičius bus toks pats, koks šiuo metu yra Latvijoje ir Estijoje.

Labiausiai gyventojų skaičių keičia mirtingumas, gimstamumas ir, žinoma, migracija.

„Tiesa“ jau rašė, kad praėjusiais metais iš Lietuvos emigravo daugiau nei 50 tūkst. žmonių. Daugiausiai jų persikėlė gyventi ir dirbti į Jungtinę Karalystę. Tiesa, buvo ir sugrįžusių – apie 20 tūkst.

Šaltinis: Tiesa.com

Ietys dėl naujojo Darbo kodekso Lietuvoje jau lūžta ne metai ir ne du. Ne kartą girdėjome skambias frazes apie tai, kad darbuotojų ir darbdavių santykiai bei derybinės galios privalo būti sureguliuoti. Neabejotinai tai yra efektyvių derybų pamatas.

Tiek Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, tiek Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis kartojo, kad Darbo kodeksas bus koreguojamas tik tose vietose, į kurias pirštu bes ir savo siūlymus pateiks Trišalė taryba.

Nesiginčysiu, logikos tame yra. Tik galbūt vertėjo prieš tai įvertinti, ar dabartinei Trišalei tarybai priklausančios profesinės sąjungos yra pajėgios derėtis.

Darbo kodekso priėmimą politikai atidėjo pusmečiui. Tam, kad visos derybose dalyvaujančios pusės galėtų galutinai išsakyti savo argumentus ir pasiekti sutarimą. Skamba išties neblogai, bet...

Atnaujinus Trišalę tarybą, darbdavių pusė gerokai sustiprėjo ir tai yra gerai, bet…. Kartu jėgų balansas akivaizdžiai pakrypo darbdavių pusėn. Tai plika akimi matoma ir dabartiniame Darbo kodekso projekte.

Norite konkrečių pavyzdžių? Štai, prašau: trumpesnės atostogos, ilgesni viršvalandžiai, „nulio valandų“ darbo sutartys, lankstesnis darbo valandų skaičiavimas, naujos darbo tarybos. Mainais į šitai profesinės sąjungos išsikovojo geresnes sąlygas auginantiems vaikus ir kelis kitus dalykus.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl kompetentingosios Trišalės tarybos profesinės sąjungos ne apie viską pagalvojo? Atsakymas man peršasi dvejopas. Viena vertus, tai jau minėto balanso tarp darbdavių ir darbuotojų interesų gynimo nebuvimas. Antra, darbuotojų interesus taryboje atstovaujančios profesinės sąjungos yra, švelniai tariant, neįgalios. Jos neturi noro ir idėjų kaip tapti rimta atsvara stipriems darbdavių interesus ginantiems derybininkams.

Prof. dr. Boguslavas Gruževskis dėsto Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedroje ir yra Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas. Su juo kalbėjomės apie dabartinę Lietuvos ekonominę padėtį Europos Sąjungos konstekste, darbdavių santykį su darbuotojais, visuomene bei valstybe ir šiuo metu Lietuvoje aktualias socioekonomines problemas.
***
- Lietuvoje uždirbamas vidutinis darbo užmokestis yra vienas mažiausių Europos Sąjungos mastu. Vis tik, remiantis jūsų skaičiavimais, pagal esamą ekonominio išsivystymo lygį Lietuva vidutinio darbo užmokesčio kategorijoje turėtų lenkti ne vieną aukščiau esančią šalį. Neišnaudojame savų galimybių?

- Pirmiausia, mūsų vidutinis darbo užmokestis yra ne vienas iš mažiausių, bet pats mažiausias. Reikėtų įvertinti neto darbo užmokestį, kadangi mokesčių sistemos įvairiose šalyse skirtingos. Reikėtų žiūrėti tą statistiką, kuri parodo Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos piliečių disponuojamas pajamas. Tai tuomet rodiklis būtų darbo užmokestis po apmokestinimo. Pagal šį rodiklį formaliai esame trečioje vietoje nuo apačios.

Realiai yra kitaip. Žemiau mūsų yra Rumunija ir Bulgarija, tačiau šių šalių ekonominis potencialas (vienam žmogui tenkantis bendras vidaus produktas) yra žymiai mažesnis negu mūsų. Jeigu paskutinėje vietoje esančios Bulgarijos ekonominis potencialas prilygtų mūsiškiam, tai Bulgarijos vidutinis darbo užmokestis (neto) būtų didesnis nei Lietuvos. Taigi, realiai mūsų atlyginimas yra žemiausias.

Yra šalių, kurios pagal minėtą ekonominį pajėgumą yra silpnesnės negu mes. Pavyzdžiui, Lenkija ar Graikija. Pagal ekonominį potencialą Graikija jau treti metai atsilieka nuo Lietuvos, bet graikų minimalus atlyginimas virš 600 eurų, vidutinis darbo užmokestis 1004 eurai. Ir taip yra nepaisant ne tik silpnesnio ekonominio potencialo, bet ir didelės skolos.

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
Our website is protected by DMC Firewall!