See other templatesSee other templates

Lietuvoje egzistuoja dvi ekonomikos – gyventojais vis pasipildanti sostinė Vilnius ir regionai, virstantys ištisais pensionatais. Geru demografijos ciklu dar pasižymi tik Kaunas, iš dalies Klaipėda, bet regionuose vyrauja ekonomiškai neaktyvūs žmonės. Apsukti šios tendencijos trumpuoju laikotarpiu neįmanoma.

Taip teigia ekonomistas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis. R. Kuodis pasakoja, kad Lietuvoje vyrauja net keletas labai didelių problemų, kurių politikai nesprendžia: susiformavo dvi ekonomikos, šalyje daug žmonių, kurie yra nepelnytai turtingi ir nepelnytai neturtingi, mat vieni moka 55 proc. mokesčių, kiti – apie 4 proc. Tai lemia mažą biudžetą, todėl negalime tinkamai finansuoti biudžetinio sektoriaus. Mokytojai, policininkai, medikai, dėstytojai gauna itin mažus atlyginimus, todėl ištisi sektoriai išsigimsta: plinta korupcija arba krinta kokybės lygis. Viską vainikuoja bendras neteisingumo jausmas ir milžiniškas emigracijos lygis.

Ekonomistas teigia, kad žmogaus gerovė priklauso ne tik nuo ekonomikos išsivystymo ir BVP dydžio vienam gyventojui, bet ir nuo tokių veiksnių, kaip darbo turėjimas arba neturėjimas, darbo ir laisvalaikio balansas, taip pat nuo darbo sąlygų, streso lygio gyvenime ir darbe, neužtikrintumo ar užtikrintumo ateitimi. Pavyzdžiui, šiuolaikinėje ekonomikoje mėgstama pereiti prie nestabilaus ar projektinio darbo modelio, kurį R. Kuodis vadina darbo rinkos uberizacija , tačiau žmogaus gyvenimo kokybei tai gali turėti itin neigiamų pasekmių.

„Tai labai svarbūs žmonėms dalykai. Galiu pailiustruoti, kad darbo neturėjimas savo neigiamu poveikiu žmogaus pasitenkinimui gyvenimu prilygsta skyryboms. Žmogus jaučiasi nereikalingas visuomenei, jaučiasi pažemintas“, - sako R. Kuodis.


Lietuvos politikai, pasak ekonomisto, orientuojasi į jiems patogesnius skaičius – tai yra noriai diskutuoja apie BVP augimą vienam gyventojui, bet užmiršta neigiamus veiksnius, kurie jiems nepatinka: pavyzdžiui, emigraciją, neteisingumą, korupciją, skurdą, pajamų nelygybę ir panašiai. R. Kuodis sako, kad žiūrėdami tik į BVP vienam gyventojui augimą, politikai nesupranta, kaip jis pasiskirsto, arba paprasčiausiai ignoruoja šį klausimą.

Dvi ekonomikos Lietuvoje: Vilnius ir pensionatai

Remiantis R. Kuodžio pranešimu, Lietuvoje egzistuoja dvi ekonomikos: Vilniaus ir likusioji. Vilniaus ir regiono ekonomika apima daugiau nei 40 proc. visos šalies ekonomikos (artėja prie 50 proc.), sostinėje pajamų vidurkis pusantro karto viršija šalies vidurkį.

„Tai tikrai yra atskira ekonomika. Kodėl jai taip gerai santykinai sekasi? Todėl, kad turi labai neblogą demografinį ciklą, kuris labai svarbus. Politikai ignoruoja tuos dalykus tiek svarstydami apie vieną didžiausių tragedijų, emigraciją, tiek net ir kalbėdami apie Darbo kodeksą. Paklausos – svarbiausio veiksnio verslui vystyti – klausimas iš esmės yra ignoruojamas“, - sako R. Kuodis.

Pasak ekonomisto, Vilnius yra gero paklausos ciklo pavyzdys: žmonių sostinėje ne mažėja, o netgi daugėja palyginus su tuo kas buvo prieš 20 metų. Vilniuje gyvenantys ir dirbantys žmonės yra paklausos šaltinis: didelė paklausa lemia gerą išteklių panaudojimą ir aukštą darbo našumą.

„Kas yra našumas kasininkui ar kavinės padavėjui? Tai, kiek klientų jis aptarnauja per darbo dieną. Natūralu, jeigu klientų daugėja, našumas didėja. Didėja našumas, mažėja vidutiniai kaštai, atsiranda masto ekonomijos elementai. Tai leidžia didinti darbo užmokestį. Didėjantis darbo užmokestis, nepaisant to, kad jis didėja, santykinai nedidina vienetinių darbo kaštų. Tas regionas tampa konkurencingas. Konkurencingumas reiškia, kad ateina daugiau investicijų. Tas lemia dar didesnį darbo našumą ir taip toliau“, - aiškino R. Kuodis.

Tačiau yra ir kitokia Lietuva – tai likusios apskritys, kuriose pajamų vidurkis atsilieka nuo Vilniaus tris ar du kartus.

„Ten mes turime priešingą ciklą: žmonės palieka regionus dėl išorinės ar vidinės migracijos. Jie kraustosi kažkur kitur. Paklausa išvažiuoja. Mažėjanti paklausa prastina darbo našumą, prastėjantis darbo našumas neleidžia mokėti didesnių algų, didėja vidutiniai prekių ir paslaugų kaštai. Kaip minėjau, jei pas kasininką ateina mažiau žmonių per dieną, jo našumas krenta, jo vidutiniai kaštai didėja. Tai baigiasi tuo, kad regionai ištuštėja“, ciklą atpasakoja ekonomistas.

„Didelė dalis Lietuvos virsta didėjančiu pensionatu, kuriame vyrauja ekonomiškai neaktyvūs žmonės arba pensininkai arba žmonės, kurie gyvena iš pašalpų: nebeturi darbų ir nebeieško“, - tęsia R. Kuodis.

Jo manymu, situacija iš esmės yra negrįžtama, mat pasukti demografinius procesus priešinga linkme trumpuoju laikotarpiu neįmanoma. Remiantis jo prognozėmis, gerajame cikle tikriausiai liks Vilnius, Kaunas, iš dalies Klaipėda, bet likę regionai taps pensionatais.

Dvi nelygybės rūšys

Ekonomistas taip pat išskyrė dviejų tipų nelygybę: pagal pelnytas arba nepelnytas pajamas ir pagal sumokamus mokesčius.

Nelygybė pirminiame pajamų pasiskirstyme. Pasak R. Kuodžio, pirmojo tipo nelygybė susidaro pirminiame pajamų pasiskirstyme. Tai apima pajamas, kurios gaunamos ne iš darbo veiklos, o, tarkime, iš spekuliacijų biržose, nuomojamo turto ir panašiai.

Jo teigimu, liberalai ilgą laiką apskritai ignoravo šį klausimą, manydami, kad visos pajamos yra uždirbtos, bet ši perspektyva istoriškai yra nauja. Tarkime, XIX amžiuje buvo įprasta kalbėti apie neuždirbtas pajamas, kurios gaunamos, tarkime, iš valdomos žemės nuomos. Klasikiniai ekonomistai visiškai realiai pasisakė už didesnį neuždirbtų pajamų apmokestinimą.

„Tai mes turime grįžti į produktyvų diskursą apversdami šitas dimensijas, išsiverždami iš neproduktyvaus klausimo, ar viskas rinkoje yra uždirbta. Jei mes taip klausimą keliame, tai mes niekada nekvestionuosime, kad, tarkime, JAV prieš kelis dešimtmečius aukštieji firmų vadovai už vidutinį pavaldinį uždirbdavo 20 kartų daugiau, o dabar uždirba 320 kartų daugiau. Mes neklausime šių klausimų, bet juos reikia kelti. Ar tie vadovų atlyginimai yra pagrįsti? Ar tai yra laimės dalykas, kad akcijų rinka kyla? Ar tai korupcija, kad vadovai gali susipirkti savo įmonių akcijas pakeldami jų vertę ir dėl to save praturtindami?“ - klausia R. Kuodis.

Pasak ekonomisto, Lietuvoje yra labai daug žmonių, kurie yra nepelnytai neturtingi ir kurie nepelnytai turtingi. Jo manymu, reikia kovoti su abiem problemomis.

„Pavyzdžių galėčiau pateikti iš Lietuvos istorijos. Geriausias pačių susikurtos problemos pavyzdys yra žemės restitucija. Kiek nepelnytai turtingų žmonių tapo tokiais dėl to, kad valdžia kvailai nekilnojamąjį turtą pavertė kilnojamu. Prasidėjo barteriniai mainai, žemės persikėlinėjimas pagal jos derlingumą, o ne pagal jos rekreacines vertes. Tokių dalykų gali lengvai išvengti, vietoje vieno sandorio, padarydamas du. Jeigu tau nepatinka tavo žemė viename rajone, tu ją parduodi, o už gautus pinigus perki, ką nori, kitoje vietoje. Bet neturi būti barterinių mainų, kurie suplaka šituos du sandorius“, - sako R. Kuodis.

Prie tokio tipo nelygybės jis priskiria ir beveik korupcines veikas, kai Seime netiesiogiai „perkami“ įstatymai. Kaip pavyzdį jis paminėjo „Leo LT“ istoriją, kurioje dalyvavo VP grupė arba Vilniaus prekybos grupė. „Pirminėje rinkoje mes turime klausti šitų klausimų: kas gauna pajamas pelnytai, kas gauna nepelnytai“, - aiškina R. Kuodis, pridurdamas, kad teisingumo klausimų išsprendimas yra kertinis visuomenės laimės pagrindas ir tvarios visuomenės priežastis.

Nelygybė antriniame pajamų pasiskirstyme. Pasak R. Kuodžio, neužtenka kelti jau paminėtų klausimų, mat, nelygybė susiformuoja ir per antrinį pajamų paskirstymą, kurį atlieka valstybė mokesčių pavidalu.

Pavyzdžiui, Lietuva išsiskiria Europoje ir nuo savo artimiausių kaimynų pagal biudžeto dydį – jis yra santykinai mažas. „Kokias pasekmes tai turi? Tai turi visiškai tiesiogines pasekmes mūsų pajamų nelygybei. Paimkime didžiausią socialinę grupę – pensininkus. Vien senatvės pensininkų yra virš 600 tūkst., dar yra kiti pensininkai. Milžiniška grupė žmonių. Nuo ko priklauso jų gerovė? Nuo to, kokias pensijas moka valstybė. Lietuva pensijoms skiria beveik du kartus mažiau procentais nuo BVP palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu. Kaip mes galime tikėtis kažkokio oraus pensininkų egzistavimo su tokia valstybės politika?“ - klausia ekonomistas.

Kodėl Lietuvos biudžetas yra palyginti mažas? Tai lemia nesisteminga valdžios kova su „šešėliu“, sukurtas gyvulių ūkis mokesčių sistemoje. Taip R. Kuodis vadina mokesčių išimtis įvairioms visuomenės grupėms – ūkininkams, autoriams, dirbantiems pagal verslo liudijimus ar vykdantiems veiklą individualiai.

„Yra maždaug trečdalio BVP algų fondas, kuris moka nuo tos vadinamos algos „ant popieriaus“ 55 proc. Ir yra trečdalis algų fondo, kuris vidutiniškai moka 4 proc. 55 versus 4. Aišku, tas kitas „šešėlinis“ algų fondas apima visus „vokelius“, kurie Lietuvoje įprasti, apima visokias galimybes pasiimti patentą, verslo liudijimą už 1 eurą ir taip toliau“, - sako R. Kuodis.

Kai valstybės biudžetas yra santykinai mažas, mažai skiriame socialinėms reikmėms. Pavyzdžiui, pensijoms Lietuva, remiantis R. Kuodžio žodžiais, skiria dukart mažiau nei Europos vidurkis, skaičiuojant procentais nuo BVP. „Tada natūralu, kad vidutinė pensija Lietuvoje iš esmės lygi skurdo ribai. Apie trečdalį visuomenės mes pasmerkiame skurdui savo pačių rankomis, politikų rankomis“, - sako ekonomistas.

Kita skurstančiųjų dalis – viešojo sektoriaus darbuotojai: mokytojai, kultūros darbuotojai, sveikatos apsaugos sektoriaus žmonės, policininkai. „Natūralu, kad jų algų lygis priklauso nuo to, koks yra biudžeto dydis“, - sako R. Kuodis, pridurdamas, kad neadekvatus finansavimas automatiškai lemia sektoriaus išsigimimą: arba suveši korupcija arba krinta kokybė. Tarkime, kai kurios Lietuvos aukštosios mokyklos diplomus ėmė vos ne pardavinėti. R. Kuodis sako, kad nelieka nieko kito kaip tik sistemingai kovoti su šešėliu. Pavyzdžiui, pagal darbo sutartį dirbančių žmonių įmokas, šiuo metu mokamas darbdavio, perkelti į darbuotojo „kišenę“ tokiu pačiu dydžiu padidinant algas „ant popieriaus“. Tai lemtų, kad darbdaviai nebebūtų suinteresuoti mokėti darbuotojams „vokelių“: jie tiesiog mokėtų nustatytą atlyginimą, koks yra „ant popieriaus“, o mokesčius susimokėtų pats darbuotojas – vis tiek tai yra jo atlyginimas. Ekonomistas sako, kad reformas galima vykdyti atsižvelgus į OECD rekomendacijas. Pavyzdžiui, remiantis OECD šalių praktika, mokytojas teoriškai turėtų gauti 30 proc. didesnį darbo užmokestį už vidurkį. Kai kur pedagogų darbo užmokestis vidutinį atlyginimą viršija 50 proc.

„Yra daug žmonių, kurie nepelnytai gyvena skurde: pensininkai, kultūros darbuotojai, paprasi mokytojai, policininkai – jie gyvena skurde nepelnytai pagal OECD standartus. Mes turime tada tų sistemų reakciją į neadekvatų finansavimą, kuri labai nemaloni šalies augimo perspektyvoms. Universitetai dėl finansinės sausros nudreifavo į standartų kritimą ir diplomų pardavinėjimą. Dabar turime daug studentų kurie turi diplomus, bet jų aš jau nevadinu aukštojo mokslo diplomais. Nes de facto tokie jie nėra. Turime sistemas, kurios yra pažeistos struktūrinių problemų nesprendimo, jų ignoravimo“, - sako R. Kuodis.

A. Kubilius rūpinosi tais, kurie turėjo darbą

Ekonomistas stebisi ir kapituliantiška Lietuvos strategija emigracijos klausimu bei išsišaipė iš kalbų apie globalią Lietuvą. Jo nuomone, visos šalys stengiasi būti lokalios, nes tik taip išliks. Pavyzdžiui, estų tikslas, kad jų tauta tose žemės, kuriose yra dabar, išliktų amžinai.

R. Kuodis prisiminė ir konservatoriaus Andriaus Kubiliaus vadovavimo laikotarpį Vyriausybei, kai šalyje siautė ekonominė krizė ir Lietuvą paliko itin daug žmonių. Ekonomistas sukritikavo A. Kubiliaus pasirinktą prioritetą pritraukti užsienio investicijų (savaime šis tikslas nėra blogas), vietoje, pagalbos iš darbų išmestiems žmonėms. „Kaip vieną iš nesėkmių kovojant su ekonomine krize, su emigracijos banga, kurią ta krizė pagimdė, galima prisiminti karštus debatus su tuometiniu premjeru A. Kubiliumi, kuris pasirinko ne rūpintis žmonėmis, kurie prarado darbą dėl krizės, bet pasirinko rūpintis žmonėmis, kurie turėjo darbus, kad jie rastų dar geresnius“, - aiškina ekonomistas.

„Prisimenate, ponas A. Kubilius nutarė pažvejoti užsienio investuotojų? Aš dėl to neturiu kažkokių priekaištų, bet prioritetas turėjo būti skirtas tiems, kurie prarado darbus dėl krizės ir pusę nedarbo padidėjimo krizės metu sudarė žmonės, kurie prarado darbus statybų sektoriuje. Natūralu, kad politikas, kuris mąsto apie tuos žmones ir jų šeimas, turėjo imtis masinės renovacijos projekto už „Gazprom“ pinigus“, - teigia R. Kuodis, pridurdamas, kad jau buvo paruošta ir masinės renovacijos schema, bet viskas buvo sužlugdyta, o žmonės masiškai rinkosi emigraciją.

Pasak jo, remiantis Statistikos departamento informacija, 80 proc emigrantų krizės metu buvo žmonės, kurie neturėjo darbo metus ir ilgiau. Kitaip tariant, tai ilgalaikiai bedarbiai, kurie nebeturi teisės į nedarbo išmokas. „Valstybė jiems tikrai nepadeda, nes jų bedarbio pašalpos juokingos ir pasibaigia po tam tikro laiko. Šie žmonės neturi kitos išeitis ir turi išvažiuoti iš šalies. Arba bandyti susirasti darbą kažkokiame gyvybingame ekonominiame centre kaip Vilnius, kas yra žymiai mažesnė blogybė.

Deja, didžioji dalis mūsų jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių ieško laimės Vakaruose, nes šita valstybė nesugeba savo tvarkinga pragmatiška politika generuoti kokybišką užimtumą Lietuvoje“, - reziumuoja R. Kuodis. Jis sukritikavo politikų polinkį remtis oficialiais nedarbo lygmens skaičiais, kurie rodo tik tai, kiek žmonių ieško darbo, bet neapima tų, kurie jau nusivylė darbo paieškomis, tų, kurie išėjo į priešlaikinę pensiją, bei neatsižvelgia į tuos žmones, kurie dirba trumpalaikį projektinį darbą. Pastarąją tendenciją R. Kuodis vadina uberizacija. „Gimsta nauja klasė menkai apmokamų žmonių, kurie neturi pilnaverčio užimtumo. Tas lemia didelius streso lygmenis. Įsivaizduokit kiekvienas save žmonių kailyje, kurie atsibunda ir nežino, ar tai dienai gavo projektą daryti, ar ne: jei gavo, tai valgys, jei negavo, tai nevalgys tą dieną. Mūsų Darbo kodekso kūrėjai, mano galva, nesugebėjo pasižiūrėti kelis žingsnius į priekį, kad stabilumas žmonių gyvenime reiškia labai daug“, - sako ekonomistas.

Jo nuomone, varydami žmones į projektinį darbą, mes galime turėti mažus kaštus, bet buvo užmiršta, kad tie kaštai yra ir paklausos šaltinis.

„Žiūrint du žingsnius į priekį mes pamatytume, koks yra geros paklausos vaidmuo ekonomikai ir verslas net gali laimėti dėl tokių dalykų kaip minimalios algos kėlimas, nors darbdaviai iš inercijos prieš tai kovoja. Pasižiūrėkit į pastarųjų metų Lietuvą: minimali alga buvo pakelta ne kartą ir Lietuva dabar sėkmingai vystosi dėl didesnės vidaus paklausos, nors susidūrėme su eksporto problemomis į Rusiją. Pragmatiška ir protinga bei depolitizuota, jei tas įmanoma, minimalios algos kėlimo politika padeda pačiam verslui“, - aiškina R. Kuodis.

Eglė Samoškaitė, delfi.lt

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
Our website is protected by DMC Firewall!