Mūsų politikai, ypač prieš šventes demonstruojantys begalinį susirūpinimą piliečiais, mėgsta valstybę lyginti su šeima - esą reikia pragyventi iš to biudžeto, kuriuo šeima ir disponuoja, dalytis visais rūpesčiais ir nepritekliais, skausmais ir džiaugsmais. Taip esą yra ir valstybėje.

Tačiau smarkiai tuo abejoju. Mūsų valstybėje viskas yra atvirkščiai nei šeimoje. Pavyzdžiui, jokia šeima negali išleisti 3 tūkst. eurų per mėnesį, jeigu jos mėnesinis biudžetas tesiekia 1 tūkst. eurų. O valstybė tą daro kasdien nė nemirktelėjusi, be to, vien palūkanų užsienio bankams kasmet atseikėja po pusę milijardo.

Arba - jeigu aš šeimoje pasakyčiau, kad įstojau į kosmoso tyrinėjimo organizaciją bei tarptautinę dramblių gelbėjimo draugiją, žmona pagalvotų, kad rezgu kokį naują anekdotą, tačiau jeigu praneščiau, kad šių organizacijų esu siunčiamas į svarbų simpoziumą Mėnulyje ar Afrikoje, o šiai misijai įgyvendinti man reikia iš šeimos biudžeto vos kelių niekingų tūkstančių eurų, nedelsdama iškviestų greitąją...

Tačiau mūsų valstybėje į tokius simpoziumus kone kasdien siuntinėja įvairiausius klerkus ar deputatus ir niekas jiems greitosios nekviečia. Jeigu viskas ten vyktų kaip šeimoje, tai visi mūsų valstybių vadovai seniausiai dienas leistų psichiatrinėse ligoninėse, užuot tratinę mokesčių mokėtojų pinigus šalies narystei įvairiausiose naujose organizacijose.

Juokingiausia, kai valstybės vadovai dar sugeba tuo ir pasigirti - štai tapome Naujųjų Vasiukų plėtros ir prekybos organizacijos nariais, narystė mums kainuos tik 56,7 mln. eurų per metus, o nauda būsianti didžiulė. Kokia, sakote, nauda? Jums jau atsakė: di-džiu-lė... Ir juk negali netikėti - švelniai įdegę, sveikai įraudę ir gerai pailsėję simpoziumų dalyvių veidai yra aiškiausias jų žodžių įrodymas...

Respublika.lt