018-07-16 buvo paskelbtas Seimo priimtas ir Prezidentės pasirašytas naujos redakcijos valstybės tarnybos įstatymas. Įstatymas įsigalios 2019-01-01 ir pakeis kai kurias šiuo metu galiojančias taisykles. Įstatymo pakeitimo iniciatoriai akcentavo siekiantys veiksmingesnio valstybės tarnybos valdymo ir efektyvesnės valstybės tarnybos. Pats įstatymo projektas per pusmetį nuo pateikimo iki priėmimo nukeliavo ilgą kelią, buvo koreguojamas, todėl priėmus ir paskelbus įstatymą tikslinga aptarti ką pavyko pasiekti pakeitimus inicijavusiai Vyriausybei, apžvelgti pagrindines naujoves valstybės tarnyboje ir išanalizuoti, kokių pasikeitimų galima tikėtis įsigaliojus naujajai Valstybės tarnybos įstatymo redakcijai.

Posūkis link postų sistemos

Europoje valstybės tarnybos sistemos tradiciškai skirstomos į dvi rūšis karjeros sistemą ir postų sistemą. Šiuo metu Lietuvoje galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas turi daugiau bruožų būdingų karjeros sistemai, kurioje akcentuojama patirtis valstybės tarnyboje, viešajame administravime apskritai, įtvirtintos garantijos ilgiau dirbantiems ir pan. Įvertinus priimtą dokumentą, atrodo, kad Vyriausybė, inicijavusi pakeitimus, šią sistemą yra linkusi keisti. Pagrindiniais naujosios įstatymo redakcijos pokyčiais laikytinos normos, susijusios su darbo užmokesčio sistema, išsilavinimo reikalavimais, instrumentais atleisti neefektyviai dirbantį valstybės tarnautoją, atrankos procedūrų pakeitimais, valstybės tarnybos funkcijų išgryninimu.

Seimas naujojoje įstatymo redakcijoje įtvirtino naujų valstybės tarnybos principų – pavyzdžiui atvirumo (idėjoms), efektyvumo, kūrybingumo principus. Iki šiol, pavyzdžiui, efektyvumo principas buvo numatytas Viešojo administravimo įstatyme ir buvo taikomas bendrai (įstaigai, visam subjektui, ne konkrečiam tarnautojui), tuo tarpu naujasis valstybės tarnybos įstatymo principas turėtų būti taikomas konkrečiai kiekvienam tarnautojui. Naujų principų įtvirtinimas valstybės tarnybos įstatyme gali būti vertinamas kaip gera prielaida valstybės tarnybos efektyvumui didinti, principų reikšmė gali būti didelė, tačiau kaip praktikoje tai suveiks – sudėtinga prognozuoti.

Preliminariai įvertinus įstatyminį reguliavimą galima teigti, kad karjeros sistemos elementų Valstybės tarnybos įstatyme šiek tiek sumažėjo (ar sumažėjo jų intensyvumas), tačiau sistema ir toliau išlieka su vyraujančiais karjeros sistemos požymiais.


Darbo užmokesčio sistemos pokyčiai

Įstatymo iniciatoriai siekė spręsti ir tarnautojų darbo užmokesčio problemą. Reikia paminėti, kad darbo užmokesčio problemos valstybės tarnyboje turi kelis aspektus – viena vertus, galiojančios darbo užmokesčio sistemos dedamosios lemia, kad solidesnį darbo užmokestį galima pasiekti tik ilgiau tarnaujant valstybės tarnyboje. Šiuo metu galiojanti sistema numato kvalifikacines klases, kurios suteikiamos palaipsniui, taip pat priedą už stažą Lietuvos valstybei. Priedas už aukščiausią, pirmąją kvalifikacinę klasę sudaro 50 proc. pareiginės algos, o priedas už stažą Lietuvos valstybei sudaro iki 30 proc. pareiginės algos. Tokia sistema nepatraukli naujokams, taip pat specialistams, įgijusiems patirties ne valstybės tarnyboje – patirtis kitose srityse praktiškai nėra įvertinama įdarbinimo metu. Dėl šios priežasties naujai priimamų į valstybės tarnybą asmenų darbo užmokestis yra mažas, valstybės tarnybai sudėtinga atsinaujinti. Kita darbo užmokesčio problema ta, kad jis sistemingai nebuvo keltas ilgą laiką (pareiginės algos bazinis dydis paskutinį kartą buvo sumažintas 2009 metais ir nuo to laiko praktiškai nesikeitė).

Naujuoju valstybės tarnybos įstatymu tarnautojų darbo užmokesčio problemos sprendžiamos iš dalies. Keičiama senoji darbo užmokesčio sistema – atsisakoma priedo už kvalifikacinę klasę – pareiginė alga turės būti pagrindinė darbo užmokesčio dalis, o šiuo metu dirbantiems valstybės tarnautojams pareiginės algos bus padidintos ir apims turimas kvalifikacines klases (priedus už kvalifikacinę klasę). Pareiginė alga bus nustatoma priėmimo metu (iš anksto paskelbiant apie koeficientą) ir vėliau galės būti peržiūrima vertinimo būdu. Priedas už stažą išlieka. Toks formalus sprendimas turi du efektus – viena vertus, padidinus pareiginę algą esamiems valstybės tarnautojams, jiems padidės ir priedas už stažą (bus skaičiuojamas nuo didesnės bazės, jei tarnautojas turėjo kvalifikacinę klasę), antra vertus – įstaiga iš anksto turės paskelbti pareiginę algą laisvoms pareigoms ir visi pretendentai turės vienodas startines pozicijas. Naujuoju reguliavimu pasiekiama tai, kad pretendentams siunčiama aiški žinia apie būsimą atlyginimą (nereikia spėlioti ar bus suteiktos kvalifikacinės klasės ateityje ir pan.), antra vertus – tokioje situacijoje, nustačius didelį darbo užmokestį priėmimo metu, didinti užmokestį vėliau bus ribotos galimybės.

Valdančiosios Seimo daugumos ir Vyriausybės vykdoma tarnautojų darbo užmokesčio politika aiškėja ir iš kitų, rengiamų, sprendimų – Vyriausybė pateikė įstatymo projektą, kuriuo pareiginės algos bazinis dydį siūloma patvirtintas iš esmės to paties dydžio kaip ir 2009 metais (įskaičiavus dėl socialinio draudimo pokyčių perskirstomą įmokų naštą), tai reiškia, kad sistemiškai darbo užmokestis nėra didinamas (išskyrus minėtą padidėjimą dėl stažo priedo skaičiavimo pasikeitimų). Antra vertus, naujuoju Valstybės tarnybos įstatymu yra nustatomi didesni pareiginės algos intervalai arba kitaip tariant – suteikiami teisiniai instrumentai individualiai, vertinimo metu peržiūrėti pareiginę algą šiuo metu dirbantiems tarnautojams, taip pat – nustatyti didesnį darbo užmokestį naujai priimamiems valstybės tarnautojams. Tokie sprendimas reiškia, kad įstaigos turėtų ieškoti darbo užmokesčio padidinimo rezervų vidiniuose resursuose. Įstatymo rengėjai akcentuoja, kad tarnautojų skaičius nemažėja, todėl galima suprasti, kad pirmiausias rezervas galėtų būti tarnautojų skaičiaus mažinimas. Antra vertus – tarnautojų darbo užmokestis teoriškai galėjo būti didinamas ir pagal šiuo metu galiojantį įstatymą (ne visi valstybės tarnautojai turėjo aukščiausią galimą kvalifikacinę klasę ar didžiausią įmanomą pareiginę algą), tačiau tarnautojų skaičius nemažėja, įstaigos vidinių rezervų ieškojo vangiai, todėl neaišku, kas turėtų paskatinti įstaigas aktyviau veikti ir keisti esamą situaciją. Galiausiai – pasirinktas darbo užmokesčio didinimo būdas, kai darbo užmokestis didinamas nekeliant bazinio dydžio, o tik individualaus vertinimo metu, reiškia, kad norint masiškai padidinti ilgą laiką buvusį įšaldytu darbo užmokestį, visi tarnautojai ar bent jau didžioji jų dalis turės būti įvertinti kaip dirbantys „labai gerai“, kas praktiškai matyt reikš tiesiog ženkliai nuleistą vertinimo kartelę ir gali sukelti įtampų ir motyvacijos problemų.

Vertinimo sistemos pokyčiai

Vienas iš ryškesnių pokyčių – peržiūrėta valstybės tarnautojų vertinimo sistema. Vertinimo sistema šiek tiek supaprastinta (atsisakyta privalomo vertinimo komisijoje), tačiau pagrindiniais pokyčiais laikytina tai, kaip keičiasi įvertinto tarnautojo teisinė padėtis ir tarnautojo veiklos gerinimo plano įteisinimas. Veiklos gerinimo planas galės būti nustatomas neigiamai įvertintam valstybės tarnautojui, o šio plano neįvykdymas (netinkamas vykdymas) galės būti atleidimo priežastimi. Veiklos gerinimo plano įvedimas galėtų būti vertinamas, kaip terminų sutrumpinimas ir aiškesnis procedūros aprašymas, kai nepriimtinai dirbantis tarnautojas galėtų būti atleidžiamas dėl neefektyvios veiklos. Kitas ryškesnis pasikeitimas – vertinimo metu bus ne suteikiama (ar panaikinama) kvalifikacinė klasė, o peržiūrima pareiginė alga. Įvertinus tarnautojo veiklą labai gerai – pareiginė alga galės būti didinama nuo 0,5 bazinio dydžio iki 1,5 bazinio dydžio, o įvertinus neigiamai – pareiginė alga galės būti mažinama iki 0,5 bazinio dydžio. Lyginant su šiuo metu galiojančia kvalifikacinių klasių sistema, darbo užmokestis po vertinimo bus keičiamas ne taip drastiškai: prarasti kvalifikacinę klasę šiuo metu reikštų prarasti maždaug 15-20 procentinių punktų dydžio priedo sumą nuo nustatytos pareiginės algos (kuri yra labai individuali, bet priedas mažinamas vienodu procentu), o tuo tarpu įsigaliojus pakeitimams tarnautojo pareiginė alga mažės , pavyzdžiui, nuo 12,5 proc. iki vos 2,56 proc. (atitinkamai nuo dešimtos ir antros grupių pareigybėms nustatytos mažiausios pareiginės algos). Padidėjimas taip pat galės būti santykinai nedidelis (lyginant su šiuo metu galiojančių priedų už kvalifikacines klases dydžiais).

Dar vienas pakeitimas yra tai, kad vertinimai ribojami tik vienu dydžiu – t. y. nustačius didžiausią pagal įstatymą leistiną pareiginę algą jos didinti daugiau nebegalima. Kitaip tariant – priešingai nei kvalifikacinių klasių atveju, kai darbo užmokestis peržiūrimas (klasės nustatomos, didinamos) tik tris kartus tose pareigose. Naujajame įstatyme numatyti dideli pareiginės algos intervalai pareigybių grupei leidžia įstaigai prisitaikyti prie darbo rinkos aktualijų koncentruojant darbo užmokesčio resursus pagal darbo rinkos diktuojamas sąlygas. Antra vertus – didelė diskrecija gali reikšti ir didesnę subjektyvių, nenaudingų sprendimų riziką.

Atrankos sistemos pasikeitimai

Įstatymo iniciatoriai akcentavo jog naujuoju reguliavimu būtina užtikrinti, kad valstybės tarnyba būtų patrauklesnė naujiems specialistams. Viena iš ydų, kuri pasak įstatymo rengėjų demotyvuoja pretendentus – neskaidrios ir neefektyvios atrankos. Šią problemą įstatymo rengėjai pasiūlė spręsti atliekant atranką centralizuotai. Naujasis įstatymas numato, kad į padalinių vadovų pareigas centralizuotai bus atrenkami du pretendentai ir įstaigos vadovas turės pasirinkti vieną jų, o į žemesnių grupių pareigas pretendentus tiesiog atrinks centralizuotu būdu. Įstatymo iniciatoriai nurodo, kad planuojama įtraukti į atrankos procesą ir įstaigos atstovą. Vyriausybei palikta diskrecija nuspręsti kokia forma ir apimtimi būtų įtraukiami institucijos atstovai, tačiau žvelgiant iš žmogiškųjų išteklių valdymo principų, labai svarbu, jog formuojant (papildant) komandą, būtų atsižvelgiama ir į tai, kaip naujai atrinktas tarnautojas įsilies į esamą kolektyvą.

Svarbu paminėti tai, kad įsigaliojus įstatymui, įstaigos bus įpareigotos skelbti konkursą atsilaisvinusioms ar naujai įsteigtoms pareigybėms užimti. Manytina, kad šis reikalavimas lems jog sumažės pareigybių, kurios laikomos neužimtos ilgą laiką.

Ūkinėms ir pagalbinėms funkcijoms įdarbinami darbuotojai pagal darbo sutartis

Įstatymo iniciatoriai siekė, kad ūkinės ir pagalbinės funkcijos būtų atliekamos ne valstybės tarnautojų statusą turinčių asmenų. Šiam tikslui įgyvendinti patikslinta valstybės tarnybos sąvoka, o įstaigos įpareigotos nedelsiant pradėti rengtis įstatymo įgyvendinimui, atlikti pareigybių vertinimą (iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. sudaryti komisijas, kurios vertintų pareigybes ir parengtų reikiamus pakeitimus iki įstatymo įsigaliojimo). Pagrindinė problema, kad valstybės tarnautoją pakeitus asmeniu dirbančiu pagal darbo sutartį tikėtis ženklaus taupymo gali būti sudėtinga. Tikėtina, jog ženkliai nepasikeistų darbo užmokesčio sąnaudos: atleidus tarnautoją, asmeniui reikės pasiūlyti dirbti pagal darbo sutartį, o pasiūlymas turėtų būti konkurencingas darbo rinkoje. Antra vertus, kai kurių funkcijų vykdymo apimtys pvz. dėl centralizavimo, biurokratinių procedūrų supaprastinimo galėtų sumažėti, todėl naujojo įstatymo įgyvendinimas yra papildomas akstinas peržiūrėti tiek pačias pareigybes, tiek funkcijų įgyvendinimą apskritai.

Kolektyviniai santykiai valstybės tarnyboje

Naujuoju įstatymu Seimas nustatė kai kurių pakeitimų kolektyviniuose santykiuose valstybės tarnyboje. Kolektyvinės sutartys valstybės tarnyboje ilgą laiką buvo vertinamos skeptiškai – esą įstatymas sureguliuoja tarnybos santykius labai detaliai, todėl kolektyviniams santykiams tarsi nėra erdvės skleistis. Naujuoju įstatymu buvo pakoreguota keletas normų – pavyzdžiui, išplėsta nacionalinės kolektyvinės sutarties apimtis valstybės tarnyboje, įtraukiant į nacionalinės kolektyvinės sutarties dalyką ir kitas socialines garantijas dėl kurių susiderės šalys. Taip pat naujuoju Valstybės tarnybos įstatymu atsisakyta šakos kolektyvinės sutarties apibrėžimo valstybės tarnybos įstatyme. Įstatymų leidėjas išreiškė valią dėl kolektyvo atstovavimo valstybės tarnybos santykiuose – įstatyme tiesiogiai įrašė darbo tarybų dalyvavimą kai kuriuose su darbuotojais susijusiuose procesuose – atrankos, vertinimo metu, taip pat pareigybių peržiūrėjimo procese įgyvendinant naująjį Valstybės tarnybos įstatymą. Toks apsisprendimas turėtų užbaigti diskusijas dėl to ar valstybės tarnyboje darbo tarybos apskritai turėtų būti sudaromos.

Apibendrinant naująją Valstybės tarnybos įstatymo redakciją, reikėtų paminėti, kad buvo atlikta ir daugiau techninių pakeitimų, normų patikslinimų, sumažinsiančių biurokratinę naštą. Vis dėl to, įstatymas pats savaime nesukuria savarankiškos konkrečios pareigos keisti įstaigų veiklą iš esmės – įstatymas sukūrė teisines prielaidas (galimybes) įstaigoms didinti darbo užmokestį, lanksčiau reaguoti į aplinkos pokyčius, tačiau esminiai sprendimai dėl to kaip efektyviau išnaudoti įstaigoms skirtus resursus turės būti priimti vykdomosios valdžios lygiu – ar to imsis Vyriausybė in corpore, ar atskiros ministerijos savo kuruojamose srityse, ar pačios įstaigos, dėl didėjančio spaudimo didinti darbo užmokestį, efektyvinti veiklą, kol kas atsakyti sudėtinga.

Martynas Austys, VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros lektorius