See other templatesSee other templates

Publikacijos

Straipsniai ir kt. informacija žiniasklaidoje

Dabar mes matome tai, kad S. Skvernelis ir jo aplinka yra liberalių nuostatų sprendžiant tam tikras problemas bei kalbant apie tokius dalykus kaip kalba, šeima, Stambulo konvencija, kur minima socialinė lytis“, – sako P. Urbšys.

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Seime narys Povilas Urbšys prabilo atvirai: frakcijoje iš tiesų pastebimas akivaizdus nuomonių nesutarimas įvairiais klausimais. Tačiau, Seimo nario manymu, pagrindiniai skaldymo architektai yra konservatoriai, o premjeras Saulius Skvernelis pasiduoda jų įtakai.

Remiantis P. Urbšiu, konservatoriai iš pat pradžių buvo nepatenkinti antrojo Seimo rinkimų turo rezultatais, todėl po rinkimų iškart ėmėsi veiksmų ir S. Skvernelį pakrikštijo reformatoriumi, o R. Karbauskį – reformų stabdžiu.

Vynioti į vatą ir slėpti tai, kad situacija yra rimta ir kad frakcijoje įtampa, atsirado skirtumų tarp Vyriausybės vadovo bei dalies frakcijos, būtų nerimta. Tai yra akivaizdu“, – sako P. Urbšys. Šis Seimo narys įvardijamas kaip itin artimas Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio bendražygis, kuris, beje, ir supažindino S. Skvernelį su R. Karbauskiu.

Seimo narys pasakoja, kad rinkimuose R. Karbauskio ir S. Skvernelio skirtumai bei partijos narių ir nepartinių profesionalų dualizmas buvo privalumas. Kitaip tariant, rinkėjai galėjo balsuoti už valstiečius žaliuosius, bet kiekvienas matė tai, ką norėjo matyti: kas tradicinių vertybių puoselėtojus, kas proveržio specialistus.

Rinkimų kampanijos metu tai buvo privalumas, žmonės norėjo, kad būtų kalbama ne apie partijas, o apie jų problemas. Tas davė rezultatą. Bet šiuo metu kai kalbama, ką ir kaip reikia daryti, tai tarp dedamųjų dalių atsiranda įtampa. Vienaip ar kitaip, jei panagrinėsime partijos ir Vyriausybės programą, ji kai kuriais atvejais skiriasi“, – pasakoja P. Urbšys.

Per ketverius socialdemokratų valdymo metus pajamų nelygybė Lietuvoje dar labiau išaugo ir šiuo metu yra bene didžiausia visoje Europos Sąjungoje. Lietuvą žlugdo baisus atotrūkis: blogiau tik Serbijoje.

Naujoji valdžia teigia, kad šiai problemai skirs didžiausią dėmesį, tačiau ji gali pasimesti tarp daugelio kitų taip pat įvardijamų prioritetų.

Blogiau tik Serbijoje

ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, 2015 metais Lietuvos bendrą pajamų nelygybės dydį atspindintis Gini indeksas sudarė 37,9, kur 0 reiškia visišką lygybę, o 100 – visišką nelygybę. Per pastarąjį dešimtmetį indeksas šiek tiek svyravo: po 2008 metų pasaulinės finansų krizės padidėjo, tarp 2010 ir 2012 – sumažėjo, o vėliau vėl ėmė kopti viršun. Tačiau per visą laikotarpį jis buvo didesnis už ES vidurkį.

Naujausiais duomenimis, Gini indeksas Lietuvoje buvo mažesnis tik už Serbijos, kur jis siekė 38,2. Visose kitose Europos šalyse pajamų nelygybė buvo mažesnė.

Sieks išlyginti

Paskirtojo premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybės programoje tvirtinama, kad Lietuvoje bus pradėta įgyvendinti veiksminga skurdo įveikimo politika. „Bus įgyvendinamos aktyvios skurdo ir socialinės atskirties mažinimo priemonės. Lietuvos socialinės atskirties ir pajamų nelygybės indeksą artinsime iki ES šalių vidurkio“, – rašoma joje.

Ne vien Lietuvos, o ir viso demokratinio pasaulio liūdniausia tendencija yra tapęs privatumo, žmogaus teisės nepriklausyti nuo valdžios naikinimas. Ir kvailiausia tai, kad Lietuvoje tai daroma su tariamo „antisovietizmo“ ir išsigalvoto „antirusiškumo“ ir, žinoma, saugumo šūkiais.

Jei gali nepriklausyti nuo valdžios – nepriklausyk. Jei gali neimti pašalpų – neimk. Jei gali santykius su kaimynus išsiaiškinti be policijos ir be smurto – išsiaiškink. Įsipjovei pirštą ir gali apsieiti be greitosios pagalbos – apsieik.

Nestovėk kitam už užuolaidos ir gali tikėtis, kad kiti nestovėtų už tavosios. Gali neskųst valdžiai to, kuris tau atrodo neteisus – neskųsk.

Gali pats užgesint gabaliuką degančios pievos – užgesink. Apeliuok į valdžią tik tada, kai to būtinai reikia. Kai pats nesusidoroji su problema ar kažkam gresia realus pavojus.

Ir dar siek, kad kad valdžia gerbtų tavo privatumą. Kad negautų perteklinių teisių spardyti tavo durų, plėšyti užuolaidų ir tikrinti sąskaitų kada susigalvojusi. To buvo siekta vaduojantis iš sovietinio režimo. To norėta – kad valdžia – nesvarbu Talibanas, sovietai ar dar kažkas – neaiškintų kaip tau rengtis į mokyklą ir kokiame banke turėti sąskaitą ir ar apskritai ją turėti. Bent jau dalis 1991 metų sausio – rugpjūčio mėsmalės dalyvių to tikėjosi.

Tokie gyvenimo laisvame pasaulyje principai dar neseniai buvo elementarūs bet kam vidurio dešinėje. Deja, tai dingsta, meilė laisvei ir privatumui tampa istorine retenybe. Centro dešinė totaliai pasiduoda. Vienaip ar kitaip persidažę komunistai ir naujieji liberalūs komjaunuoliai suranda vis naujų dingsčių totalinei kontrolei. Ir prie sovietų, ir 1991 metais buvo ir tokių, kurie tiesiog norėjo pakeisti „neteisingus“ valdžiažmogius „teisingais“. Jie šiandien laimi.

Laisvi, valstybės nereguliuojami darbo santykiai: darbdavio nuobauda 10-mečiui darbuotojui - į užpakalį įkišo aukšto slėgio žarną ir susprogdino jam vidurius

Sakote, galima gyventi be Darbo Kodekso?

Nes nesant jokiems privalomiems minimaliems standartams ir apribojimams darbuotojai ir darbdaviai nesunkiai, be jokio valstybės įsikišimo, tiesiog ims ir susiderės - kas, kaip ir kiek dirbs, kiek už tai gaus ir kaip abi pusės bus baudžiamos už susiderėtų įsipareigojimų nesilaikymą. Tereikia jiems netrukdyti derėtis, o valstybė vis bando kištis ir reguliuoti.

Pasaulinė praktika patvirtina - gyventi be darbo kodeksų ir valstybės reguliuojamų darbo santykių bei nustatomų minimalių reikalavimų išties įmanoma. Žinia - nieko tame neįmanomo nėra.

Ir štai kaip tokie tik darbdavių ir darbuotojų laisvose derybose susiderėti darbo santykiai atrodo realybėje:

Bangladeše, verpimo fabrike, kuriame pagal liberalų išsvajotą laisvą darbdavio ir darbuotojo susitarimą triūsia tūkstančiai mažamečių vaikų [Laisvos rinkos instituto balsas: o kodėl reikėtų riboti vaiko teisę, jeigu jis nenori mokytis, o nori dirbti po 12 valandų per dieną ir parnešti namo eurą-kitą? Darbštūs vaikai - juk tai puiku!].

Ir štai vienas devynmetis darbuotojas, vardu Sagar Barman, niekaip negalėjo priprasti laikytis darbdavio nustatytų vidaus darbo taisyklių ir nuolat landžiojo į ribotos prieigos fabriko zonas.

Prisiminiau vieną karikatūrą. Mačiau laikraštyje, jei atmintis neapgauna, dar Atgimimo metais.

Stovi išrikiuota senų, užgrūdintų partinių veikėjų rikiuotė. Krūtinės išpuoštos socialistinio darbo didvyrių žvaigždėmis, karo veteranų medaliais. Pažandės jau kabo, bet vyrai pasitempę. Su eilutėmis. Žvalūs. Ordinai žvanga. Vyresnysis duoda komandą: "Kairiaisiais dešiniaisiais išsiskaai-čiuok!" Ir kas antras žengia žingsnį į priekį. Vadinasi, vieni bus "kairieji", kiti - "dešinieji".

Kovo 11-osios išvakarėse, kai užtekdavo per "Atgimimo bangą" paraginti ir tuojau susirinkdavo šimtatūkstantiniai mitingai, tokie piešinėliai, įsivaizduoju, galėjo kelti šypseną. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams šypsenos nebekelia. Ryškėja procesai, kurie išryškina tam tikras šalies raidos tendencijas, vertas įdėmesnio žvilgsnio.

Jau 1991 metais Estijos, Lietuvos, Suomijos, Lenkijos ir Vengrijos žiniasklaidoje buvo paskelbtas įdomus, bet dabar jau gerokai primirštas dokumentas, rastas, kaip rašė to meto spauda, "pokario metų Lenkijos prezidento Boleslawo Bieruto darbo kabinete". Tvirtinta, kad iki karo B.Bierutas buvo Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentas.

Rusų kalba parašytoje instrukcijoje skelbiami pamokymai savo agentams, kaip veikti okupuotose Rytų Europos valstybėse. Ji pataria ypatingą dėmesį atkreipti "į tuos žmones, kurie yra gabūs organizatoriai ir populiarūs liaudyje". Tokius žmones "reikia užverbuoti, o jeigu jie atsisako bendradarbiauti, būtina užkirsti jiems kelią į aukštus postus".

Instrukcija pataria veikti taip, kad "aukštesnes pareigas gautų tik tie vadovai, kurie rūpestingai atlieka pareigas, bet nesugeba analizuoti klausimų, nesusijusių su tiesiogine veikla". Čia pat nurodoma, kad į "visus valdymo organų ir daugumą įmonių postų (be vietos valdžios organų sutikimo) būtina skirti žmones, bendradarbiaujančius su mūsų spectarnybomis".

Ukrainoje ES misijai vadovaujantis buvęs Vilniaus apskrities policijos viršininkas Kęstutis Lančinskas, gan dažnai grįžtantis į Lietuvą, pagaliau sutiko papasakoti, kas jį privertė pasitraukti iš tarnybos policijoje.

Paskutiniu lašu kantrybės taurėje tapo Policijos departamento Imuniteto valdybos tarnybinio patikrinimo išvada. Šis patikrinimas buvo atliktas po to, kai Vilniuje iš Švenčionių r. policijos automobilio, pagrobęs automatą, pabėgo areštantas Igoris Molotkovas (jis buvo sučiuptas tą patį vakarą, ginklas surastas). Tarnybinio patikrinimo išvadoje teigiama, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) viršininko pavaduotojas E. Jurkonis „netinkamai ir neprofesionaliai organizavo paiešką“. Imuniteto valdyba įpareigojo AVPK viršininką skirti E. Jurkoniui tarnybinę nuobaudą.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje kliuvo ir pačiam K. Lančinskui. Nors tikrintojai išvadoje pripažino, kad I. Molotkovo pabėgimo metu jis buvo komandiruotėje užsienyje ir negali tiesiogiai atsakyti už pavaldinių veiksmus vykdant sulaikymo operaciją, jų manymu, K. Lančinską vis tiek tikslinga įspėti dėl nepakankamos pavaldinių kontrolės.

Vilniaus apskrities policijos viršininką Imuniteto tarnyba apkaltino tuo, kad nuo 2012 m. 53 pareigūnai nelaikė arba neišlaikė fizinio pasirengimo normatyvų. Esą tai „galimai turėjo įtakos policijos pareigūnų psichologiniam, taktiniam ir profesiniam pasirengimui atliekant tarnybos funkcijas ekstremaliomis sąlygomis“. Beje, pareigūnai G. Bartaška ir E. Rudytė, nuo kurių pabėgo I. Molotkovas, fizinio pasirengimo įskaitas yra išlaikę.

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com