See other templatesSee other templates

Publikacijos

Straipsniai ir kt. informacija žiniasklaidoje

Prisiminiau vieną karikatūrą. Mačiau laikraštyje, jei atmintis neapgauna, dar Atgimimo metais.

Stovi išrikiuota senų, užgrūdintų partinių veikėjų rikiuotė. Krūtinės išpuoštos socialistinio darbo didvyrių žvaigždėmis, karo veteranų medaliais. Pažandės jau kabo, bet vyrai pasitempę. Su eilutėmis. Žvalūs. Ordinai žvanga. Vyresnysis duoda komandą: "Kairiaisiais dešiniaisiais išsiskaai-čiuok!" Ir kas antras žengia žingsnį į priekį. Vadinasi, vieni bus "kairieji", kiti - "dešinieji".

Kovo 11-osios išvakarėse, kai užtekdavo per "Atgimimo bangą" paraginti ir tuojau susirinkdavo šimtatūkstantiniai mitingai, tokie piešinėliai, įsivaizduoju, galėjo kelti šypseną. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams šypsenos nebekelia. Ryškėja procesai, kurie išryškina tam tikras šalies raidos tendencijas, vertas įdėmesnio žvilgsnio.

Jau 1991 metais Estijos, Lietuvos, Suomijos, Lenkijos ir Vengrijos žiniasklaidoje buvo paskelbtas įdomus, bet dabar jau gerokai primirštas dokumentas, rastas, kaip rašė to meto spauda, "pokario metų Lenkijos prezidento Boleslawo Bieruto darbo kabinete". Tvirtinta, kad iki karo B.Bierutas buvo Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentas.

Rusų kalba parašytoje instrukcijoje skelbiami pamokymai savo agentams, kaip veikti okupuotose Rytų Europos valstybėse. Ji pataria ypatingą dėmesį atkreipti "į tuos žmones, kurie yra gabūs organizatoriai ir populiarūs liaudyje". Tokius žmones "reikia užverbuoti, o jeigu jie atsisako bendradarbiauti, būtina užkirsti jiems kelią į aukštus postus".

Instrukcija pataria veikti taip, kad "aukštesnes pareigas gautų tik tie vadovai, kurie rūpestingai atlieka pareigas, bet nesugeba analizuoti klausimų, nesusijusių su tiesiogine veikla". Čia pat nurodoma, kad į "visus valdymo organų ir daugumą įmonių postų (be vietos valdžios organų sutikimo) būtina skirti žmones, bendradarbiaujančius su mūsų spectarnybomis".

Ukrainoje ES misijai vadovaujantis buvęs Vilniaus apskrities policijos viršininkas Kęstutis Lančinskas, gan dažnai grįžtantis į Lietuvą, pagaliau sutiko papasakoti, kas jį privertė pasitraukti iš tarnybos policijoje.

Paskutiniu lašu kantrybės taurėje tapo Policijos departamento Imuniteto valdybos tarnybinio patikrinimo išvada. Šis patikrinimas buvo atliktas po to, kai Vilniuje iš Švenčionių r. policijos automobilio, pagrobęs automatą, pabėgo areštantas Igoris Molotkovas (jis buvo sučiuptas tą patį vakarą, ginklas surastas). Tarnybinio patikrinimo išvadoje teigiama, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) viršininko pavaduotojas E. Jurkonis „netinkamai ir neprofesionaliai organizavo paiešką“. Imuniteto valdyba įpareigojo AVPK viršininką skirti E. Jurkoniui tarnybinę nuobaudą.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje kliuvo ir pačiam K. Lančinskui. Nors tikrintojai išvadoje pripažino, kad I. Molotkovo pabėgimo metu jis buvo komandiruotėje užsienyje ir negali tiesiogiai atsakyti už pavaldinių veiksmus vykdant sulaikymo operaciją, jų manymu, K. Lančinską vis tiek tikslinga įspėti dėl nepakankamos pavaldinių kontrolės.

Vilniaus apskrities policijos viršininką Imuniteto tarnyba apkaltino tuo, kad nuo 2012 m. 53 pareigūnai nelaikė arba neišlaikė fizinio pasirengimo normatyvų. Esą tai „galimai turėjo įtakos policijos pareigūnų psichologiniam, taktiniam ir profesiniam pasirengimui atliekant tarnybos funkcijas ekstremaliomis sąlygomis“. Beje, pareigūnai G. Bartaška ir E. Rudytė, nuo kurių pabėgo I. Molotkovas, fizinio pasirengimo įskaitas yra išlaikę.

Per ketverius socialdemokratų valdymo metus pajamų nelygybė Lietuvoje dar labiau išaugo ir šiuo metu yra bene didžiausia visoje Europos Sąjungoje. Lietuvą žlugdo baisus atotrūkis: blogiau tik Serbijoje.

Naujoji valdžia teigia, kad šiai problemai skirs didžiausią dėmesį, tačiau ji gali pasimesti tarp daugelio kitų taip pat įvardijamų prioritetų.

Blogiau tik Serbijoje

ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, 2015 metais Lietuvos bendrą pajamų nelygybės dydį atspindintis Gini indeksas sudarė 37,9, kur 0 reiškia visišką lygybę, o 100 – visišką nelygybę. Per pastarąjį dešimtmetį indeksas šiek tiek svyravo: po 2008 metų pasaulinės finansų krizės padidėjo, tarp 2010 ir 2012 – sumažėjo, o vėliau vėl ėmė kopti viršun. Tačiau per visą laikotarpį jis buvo didesnis už ES vidurkį.

Naujausiais duomenimis, Gini indeksas Lietuvoje buvo mažesnis tik už Serbijos, kur jis siekė 38,2. Visose kitose Europos šalyse pajamų nelygybė buvo mažesnė.

Sieks išlyginti

Paskirtojo premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybės programoje tvirtinama, kad Lietuvoje bus pradėta įgyvendinti veiksminga skurdo įveikimo politika. „Bus įgyvendinamos aktyvios skurdo ir socialinės atskirties mažinimo priemonės. Lietuvos socialinės atskirties ir pajamų nelygybės indeksą artinsime iki ES šalių vidurkio“, – rašoma joje.

Lietuvos policija sėdi ant parako statinės. Jei ne įstatymas, draudžiantis streikuoti, vieną dieną pareigūnai pasipiltų į gatvę. Dėl elgetiškų algų, nevykdomų pažadų, didėjančio krūvio iš policijos laivo sprunka geriausi.

Žinia apie Sauliaus Skvernelio traukimąsi iš vidaus reikalų ministro pareigų dar labiau sustiprino nerimą – ar pajėgs dabar vykdoma naujoji policijos reforma užgesinti bręstantį maištą policininkų gretose?

„Kiekvienos įstaigos brangiausias turtas yra žmogus. Norėtųsi, kad policijos pareigūnų darbo sąlygos, užmokestis ir aprūpinimas būtų verti elementarių orių reikalavimų“, – tokias darbo gaires numatė tuometį generalinį policijos komisarą S.Skvernelį 2014 metų lapkritį pakeitęs Linas Pernavas.

„Gerais norais ir pragaras grįstas“, – šiandien sako pareigūnai, nesulaukdami šių komisaro žodžių išsipildymo. Ką pakeis nuo 2015 metų sausio 1 dienos vykdoma vėl nauja sistemos reforma, apie kurią visuomenė beveik nežino?

Policininkai jaučiasi neįvertinti

– Kaip susiklostė tokia padėtis, kad policijos pareigūnai, kurie yra visuomenės saugumo garantas, gauna ubagiškas algas, turi didžiulius darbo krūvius ir nepajėgia kokybiškai dirbti, bet streikuoti negali? – „Lietuvos rytas“ paklausė Loretos Soščekienės, Lietuvos teisėsaugos federacijos pirmininkės.

– Taip, streikuoti pareigūnams uždrausta visoje ES, jie tampa savotiškais sistemos įkaitais. Algos buvo sumažintos dar 2008 metais ir iki šiol neatkurtos. Pareigūnai gali protestuoti mitingais, piketais. Bet pareigos neleidžia palikti postų.

Laisvi, valstybės nereguliuojami darbo santykiai: darbdavio nuobauda 10-mečiui darbuotojui - į užpakalį įkišo aukšto slėgio žarną ir susprogdino jam vidurius

Sakote, galima gyventi be Darbo Kodekso?

Nes nesant jokiems privalomiems minimaliems standartams ir apribojimams darbuotojai ir darbdaviai nesunkiai, be jokio valstybės įsikišimo, tiesiog ims ir susiderės - kas, kaip ir kiek dirbs, kiek už tai gaus ir kaip abi pusės bus baudžiamos už susiderėtų įsipareigojimų nesilaikymą. Tereikia jiems netrukdyti derėtis, o valstybė vis bando kištis ir reguliuoti.

Pasaulinė praktika patvirtina - gyventi be darbo kodeksų ir valstybės reguliuojamų darbo santykių bei nustatomų minimalių reikalavimų išties įmanoma. Žinia - nieko tame neįmanomo nėra.

Ir štai kaip tokie tik darbdavių ir darbuotojų laisvose derybose susiderėti darbo santykiai atrodo realybėje:

Bangladeše, verpimo fabrike, kuriame pagal liberalų išsvajotą laisvą darbdavio ir darbuotojo susitarimą triūsia tūkstančiai mažamečių vaikų [Laisvos rinkos instituto balsas: o kodėl reikėtų riboti vaiko teisę, jeigu jis nenori mokytis, o nori dirbti po 12 valandų per dieną ir parnešti namo eurą-kitą? Darbštūs vaikai - juk tai puiku!].

Ir štai vienas devynmetis darbuotojas, vardu Sagar Barman, niekaip negalėjo priprasti laikytis darbdavio nustatytų vidaus darbo taisyklių ir nuolat landžiojo į ribotos prieigos fabriko zonas.

Tikriausiai daugelis stebisi socialdemokratų reitingais – kiek skandaliukų, o jų reitingai beveik nesvyruoja. Kas nutiko? Negi rinkėjai tapo cinikais? Ne, tai tiesiog rodo, kad skandalai kaip pagrindinis politinis įrankis jau prarado galią. Kodėl?

Priežastys akivaizdžios. Tiesiog jų tiek daug ir taip dažnai iškyla, kad poveikis išblanko. Jeigu prieš penkiolika metų viena kuri nors žiniasklaidos priemonė iškapstydavo kokį skandalą, jis tapdavo visuotinas, visi aptarinėdavo. Tačiau dabar jų tiek daug, kad žmonės prie jų priprato. Kaip pripranta, tarkime, prie cukraus. Rimtam smaližiui reikia daug šaukštelių į kavą pridėti, kad tikrai jis pajustų saldumą. Taip ir su skandalais – reikia labai rimto politiko nusižengimo ar net nusikaltimo, kad visuomenė kaip nors įvertintų. Tiesa, skandalų gausa gali duoti net priešingą rezultatą.

Visai neseniai žurnalas „Valstybė“ paskelbė labai įdomius „Vilmorus“ sociologinius tyrimus. Jie daug ką paaiškina. Aišku, tiems, kurie moka skaityti sociologinius duomenis.

Buvo užduotas labai įdomus klausimas, o ar tikrai ateis į rinkimus rinkėjai. Ir štai ką jis parodo, kad konservatorių elektoratas yra drausmingiausias. Net 70 procentų ruošiasi ateiti ir balsuoti. Tuo tarpu socialdemokratų – tik 50 procentų. Tai atsako į klausimą, kodėl socialdemokratai palyginti prastai pasirodė per Europarlamento rinkimus. Tiesiog jie patingėjo ateiti prie balsadėžių.

Tačiau dabar situacija kiek kita. Prieš metus buvo ramu, rinkėjų niekas nemobilizavo. Dabar virtinė skandalų. Kai kas mano, kad tai pakenks socialdemokratams. Taip, dalis jų rinkėjų nusisuks, tačiau didesnę dalį tikrai mobilizuos. Paradoksalu, tačiau socialdemokratams labiausiai pakenktų ramybė, tuomet jo rinkėjas patingės ateiti prie urnos. O kai verda skandalai, kai vis labiau viešoje erdvėje kalbama apie atakas prieš socialdemokratus, tai turi mobilizuoti jų rinkėjus.

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
DMC Firewall is developed by Dean Marshall Consultancy Ltd